Jo mandarinai ir snickersai, ate, mielasis..

Aš miegu savo kambaryje lovoj, man gal 10 ar 12 metų, tačiau miegu negiliai, nes žinau, kad apie vidurnaktį jis grįš ir įėjęs į mano kambarį, padės jame kvapnių mandarinų sietelį su vienu snickersu.. Toks ritualas buvo praktiškai kasdieninis, jeigu jo vakare nebūdavo namie.. Nuo kiekvieno garso krusteliu, o gal jau grįžo?

GRĮŽO!!! Apsimetu, kad miegu, bet, akį pramerkus matau, kaip jis atidaro mano duris su pirkiniais iš degalinės ir deda man ant spintelės mandarinus su snickersu. Jej, nusimato vėl skanus rytas!!! 🙂

Jis tamposi mane po savo draugų įrašu studijas, kurie kuria muziką, kaip dabar atsimenu – Rebelheart’ai įrašinėja albumą, repetuoja, o aš vaikas užsidengus ausis sėdžiu ant sofos, nuobodžiauju, nes viskas taip garsiai skamba!!!

Aš augu, man gal 13, o gal 14 metų, jis išvyksta gyventi į Ispaniją, ieškoti savęs ir užsidirbti ir 15-os aš jau lėktuve skrendu pas jį į Madridą mėnesiui! O Dievai kokia patirtis! Mes lankomės restoranuose, pas jo naujus draugus, mes shopinamės, šildomės saulėj..

Gyvenimas mus išskiria ilgam, man paauglystė, praktiškai niekas neįdomu, kas susiję su juo, atitolstam, bendraujam retkarčiais Skype programėle, bet didelio ryšio neturime.. Po kažkiek metų, dar pas jį apsilankau su Simu savaitėlei, bet per ją patiriu ir pykčių ir nervų, nes jis pedantas, jam kliūna visur mano tvarka jo namuose..

2013-aisiais jis mane įkalbina parvykti bendrai veiklai, tad jis parvažiuoja į Lietuvą, o aš parskrendu iš Velso į Vilnių. Galiausiai – stipriai pasigailiu, metai siaubingi, miršta tėtis, projektas nepavyksta, mes susipykstame kaip didžiausi priešai, jis išvyksta į Ispaniją atgal, aš į Kauną/Klaipėdą, pilna nuoskaudų, pykčio, baimės, kurią patyriau nuo vieno mūsų pykčio protrūkio. Lieku tais metais su sudaužytom svajonėm, be pajamų, liūdesyje…

Mes nebendraujam visiškai gal porą metų, nei vieno žodžio.. Po to, jis kažkaip pralaužia ledus ir po truputį atsileidus pradedu kalbėti..

Jo namais tampa ir vėl nauja šalis, pradžiai Ekvadoras, o po to USA. Mes susiskambiname, pasidaliname gyvenimo įvykiais, pašnekame apie ateities planus.

Šių metų birželį tau gimsta nuostabus antras sūnus Lias, ir po visų nervų bei streso, kurį tu patyrei, po visų sunkumų, kuriuos tau sukėlė tavo buvusi moteris, kuri išsivežė tavo 10metį sūnų į Ispaniją iš USA ir atėmė visas galimybes jums bendrauti, tu ir vėl laimingas!! Tu man sakai, kaip tau ramu su Ja, tu džiaugiesi sveiku ir gražiu sūnumi ir tu planuoji, kaip atsikovosi ir savo pirmagimį..

Šių metų gegužės mėnuo, tau skauda tai galvą, tai skrandį, tu neturi energijos, nenori valgyti visai ir man sakai, kad pasivaikščiojimas prie namų Niujorke, tau kaip maratono nubėgimas.. Tu man papasakoji, kaip miegi po 14h per parą ir kaip pervargai, bet tuoj tuoj atsistatysi, nes pažįsti puikiai savo kūną.. Aš daug tavęs neskatinu imtis priemonių, pasiūlau pasitikrint kraują, bet tu ir to nepadarai, nes gi Amerikoj sveikatos priežiūra tokia brangi..

Rugsėjo 19-osios vakarą aš ramiai vairuoju, kai gaunu žinutę iš tavo gyvenimo moters, kad tu ligoninėj ir tau labai blogai.. Iškart pagalvoju, – fuck, kaip sunku tau paskambinti, nes mes gi apsipykom vasarą ir nekalbėjom vėl porą mėnesių, bet paskambinsiu bent Jai, paklausiu kas čia tokio blogo nutiko.. Aš viską ramiai išklausau, atsisveikinu, susitvarkau reikalus ir grįžtu namo. Tavo moteris kaip tik tuo metu man atsiunčia tavo nuotrauką iš ligoninės ir aš ją pamačiau tą akimirką, kai įeidinėjau su vaikais namo.. Aš pažiūriu į foto ir krentu koridoriuje ant grindų, pasikukčiodamai verkdama, šaukdama vyrui, kad tu miršti….

Nuo tos dienos praėjo beveik mėnesis ir šiandien eina tavo paskutinės gyvenimo valandos, tu jau sunkiai kvėpuoji, aš išverkiau visas ašaras, ir vis dar jas sūrias šluostau nuo žandų.. Šiandien man liūdniausia metų diena, ir aš nežinau kaip su ja susigyventi… Nors mes per mėnesį kalbėjom daugiau, nei per pastaruosius metus, bet tavo kalba buvo tokia nerišli ir kainavo tau tiek energijos, kad vargiai besupratau tave…

Atleisk, brolau, kad mes pykomės, atleisk, kad kartais tau nekeldavau ragelio, nes tingėdavau, atleisk už visas neišbendrautas dienas ir neatrastus žodžius, kaip tave palaikyti, ką pasakyti, nors ir sakei man, kad optimizmo tau per pokalbius įnešiau, tačiau, atrodo padariau per mažai.. Atleisk, kad nesuspėjome nusipirkti bilietų į NY, bet tu sakei palauksi, ir sakei kad pasimatysim spalio gale.. Šiandien, kai tau laikė prie ausies telefoną, aš pasakiau tau, kad rūpinsiuos tavo 4 mėnesių sūneliu, kad bendrausiu su tavo gyvenimo moterimi, aš tau pasakiau, kad mes susitiksim kitoje tavo formoje, taip kaip pajaučiau tėtį šalia, taip pajausiu ir TAVE…

Šiandien ir dangus verkia, kartu su manimi, kad toks jaunas ir pilnas svajonių tu išeini į kitą pasaulį nuo tokios siaubingos diagnozės, kai tavęs nebegalėjo išgelbėti net ir geriausia daktarų komanda.. Atiduočiau viską, kad būtume džiaugsmingai dar suspėję tave aplankyti, tačiau niekada negalvojau, kad nebeturim likusio laiko.. Sudie, tariu tau, linkiu lengvo skrydžio, žinau kad iškeliauji mylimas, ir kad tavo paskutiniai oro įkvėpimai – neskausmingi..

Mylim tave, Rus, verkiam visi, bet dabar tau bus lengviau…. ❤️

2023-10-11

Antras nėštumas ir mintys padrikai

Žiūriu darbe pro langą ir jaučiuosi tokia rami, kad nesergu “pirmo vaiko sindromu“, kai plėšiausi tarp galvojimo, kaip reikės iškristi iš darbo rinkos, ką reikės veikti visus du metus , kaip po to dirbti mylimą ir įdomų darbą, kai vaikas sirgs (ir niekas čia prie manęs nesitaikys), kai būsiu po “užsisėdėjimo“ namie ir kas mane ims darbo rinkai. Plėšiausi ir galvodama, ką veikti, kad vis gi save realizuoti pilnai. Ėmiausi makiažų mokslo, pradėjau dirbti dar nėštume, kol nusibodo aukoti šeštadienio rytus klientėms ir pandemija padėjo apsispręsti, kad koks palengvėjimas, kai makiažų neatlieku. Teko porą sykių prikelti makiažo atlikimus šiemet, buvo visai “fun“, kai matai galutinį rezultatą, bet turbūt tai ir gali likti tik hobiu, ne darbu 🙂 Norą nedirbti paformavo ir viena itin nenusisekusi klientė, kai išleidus ją, organizmas šoko į tokį stresą, kad rankos drebėjo, ašaros krito kaip pupos ir vienintelis dalykas, ką norėjau daryti, tai paskambinti draugei apsiverkus ir iškloti kaip sunku dirbti su “bobom“. Paskambinau, išsišnekėjom, bet teko ilgai “gydytis“ nuo to purvo, kurį patyriau tas 2h būdama su ja. Supratau, kad pasiduoti negaliu ir kad viena bjauri klientė negali manęs sužlugdyti.

Kodėl atėjo ramybė šiemet? Tuoj paaiškinsiu. Ogi viskas itin paprasta – gimus Odrei ir pabuvus pusantrų metų namie, gyvenimas viską pats sudėliojo, kaip turi būti su mano darbais ir tolimesnėm pareigom. Grįžau po direktoriaus įkalbinėjimų į įmonę, kurioje ir dirbau iki nėštumo. Ten jau po kelių mėnesių jaučiausi labai nelaiminga ir nereikalinga, tad ėmiausi naujo darbo paieškos. Greitai apsisprendžiau ir be jokio gailesčio išėjau “pakvėpuoti“ nauju oru, naujais žmonėmis. Kvėpavau, džiaugiausi pusantrų metų (net ir su vidiniais pokyčiais įmonėje ir mano pareigose dėl pasaulinės situacijos su Covid), kol – “VĖL IŠSISĖMIAU“…

2021-ųjų vasarą intensyviai puoliau ieškoti naujo oro, naujo kvėpavimo, kur jausčiausi taip, kaip jaučiasi “svarbūs ir sprendimus priimantys įmonėse žmonės“. Siunčiau CV į aukštas ir įdomias pozicijas, ir buvau net gi pakviesta į pokalbius, kurie du iš jų, taip giliai strigo širdyje po kažkelinto etapo nesėkmės, kad vėl – ašaros, kaltinimai savęs, kodėl nebuvau pakankamai stipri toms pozicijoms ir kodėl atrinko ne mane, kai buvau per plauką nuo sėkmių, kaip teigė įmonių atsakingi asmenys. Pamenu vibruojantį telefoną darbe ir numerį, kurio skambučio laukiau dėl atsakymo naujai pozicijai ir tą neviltį išgirdus, kad pritrūko labai nedaug. Ašaros, tekėdamos per veidą, nuvalė mano makiažą ir atrodžiau sau kaip “nevykėlė“ visomis prasmėmis, kol kolegos, kurie žinojo apie mano kandidatavimus, guodė mane.

Žinote, pokalbiuose dalyvaudama aš nežinojau, kad po širdimi jau nešioju naują gyvybę, kurią planavome su vyru apsitarę, kad būtų tinkamas laikas, nors ir labai noriu naujų karjeros vingių. Mes netikėjome, kad galėtų pasisekti taip greit, todėl niekas manęs nestabdė neieškoti “ naujo fronto“. Ir vėl – gyvenimas sudėliojo viską taip, kaip turi būti, ir dabar galvoju, kad ne veltui man nepasisekė naujose pozicijose, nes tiesiog tam nebūtų buvęs tinkamas laikas 🙂 Ašaros nudžiūvo, ir jas pakeitė džiaugsmas, kad savo šeimai dovanosime dar vieną didelę dovaną – kūdikį.

Todėl dabar su antru nėštumu man viskas kitaip. Karjeros nebereikia, nes ji nebe tokia svarbi, kai būsiu dviejų vaikų mama. Mūsų šeimos saugumą užtikrina ir vyras, šalia kurio jaučiuosi, kaip jaučiasi turbūt pati Zelenskio žmona ir visa galybė Ukrainos žmonių…

Žinau, kad gims ir nauji norai, nauji siekiai, ką turiu veikti ir ko imtis, kad jaustis laiminga ir visai tai – ne apie pinigus, visa tai apie savo misiją, nuo kurios “kaifuočiau“. Darbo dienas užbaiginėju toje pačioje įmonėje su visiška ramybe, kad padariau viską, ką galėjau čia ir kad planų grįžti į tą pačią poziciją – nėra. Sutikau nuostabių žmonių, su kuriais, tikiu, mažiau ar daugiau keliai sueis ir už įmonės ribų, išmokau daug naujų dalykų, išmokau ramybės ir tvirtumo.

Šiemet teko daug pamokų išmokti ir nesusijusių su darbine veikla, teko skalbti pagalves nuo ašarų priverktų, teko daug apmąstyti gyvenimo, suvokti kas tikra, o kas – buvo mano “demonai“, trukdę būti tokiu žmogumi, kokiu noriu būti aplinkiniams ir sau. Pamokas padėjo išmokti ir specialisto pagalba, kur daug dalykų, daug mano elgesio modulių susidėliojo į stalčiukus, kodėl vieni ar kiti dalykai žudė mane. Laiko neatsuksi atgal, kad pakeisti tam tikrus dalykus, tačiau šiai dienai gyvenu vis dar besimokydama būti geresne, nei buvau vakar bei atrasti naują save.

Man jau kvepia pavasariu, o besispardantis kūdikis gimdoje primena, kokiam gražiam etape būsiu ir vėl visai netrukus! 🙂

Iki, mielosios,

Beata ❤

Pseudo žmona arba tarnaitė kitaip

Jis tikriausiai jau nemylėjo jos daugelį metų, nors apskritai pagalvojus, gal ir visai nemylėjo.. Jis mėgo gyventi patogiai, kur yra apšokinėjamas, kur padoriai pagaminti pietūs atnešami praktiškai į lovą, kur trupantis batonas ant kilimo jam nė motais. Jis pats tingėjo net vandens įsipilti, kai labai būdavo ištroškęs, nes žinojo, kad ji visada jam paduos. Jis dėl jos nebūtų padaręs nei pusės tiek, kiek ji per gyvenimą darė dėl jo. Iš jo lūpų dažnai skambėjo liepiamoji nuosaka, “paduok”, “padaryk” ir kiti panašūs žodžiai.. Jis buvo protingas, išsilavinęs, tačiau visai savimi nesirūpino, nei fizine nei psichologine sveikata. Nesirūpino jis ir namais. Jam buvo nė motais, ar namai suremontuoti, ar jie švarūs, nes jis pats prie jų nepriliesdavo nei piršto. Jį net suerzindavo, jeigu ji paprašydavo atlikti kokį buities darbą. Ji taip ir nesulaukdavo jo malonės ir kiek mokėjo, tiek visus darbus atlikdavo pati. Jis buvo neįtikėtinai kantrus ir mėgstantis humorą, tačiau jo humoras ir juokai nejuokingose ir desperatiškuose pokalbiuose tarpusavy, varė ją iš proto. Jis žiūrėjo į ją kaip į po vienu stogu gyvenančią draugę, kuriai mėgo pasakoti savo nuotykius su kitomis moterimis. Jis pats nepuldavo tų nuotykių pasakoti, tačiau, kai jis meluodamas negrįždavo per naktį, ji visada jį užsipuldavo taip beviltiškai klausinėti ir taip žinomų atsakymų, kad jis pilnas sarkazmo jai išklodavo viską, tarsi net pasididžiuodamas, kaip moterys žavisi juo. Nuo jo atsakymų, ji nesavu balsu pradėdavo rėkti ant jo, vadinti įvairiais baisiausiais žodžiais ir kaip bausmę būtinai pasakydavo, kad negamins daugiau maisto. Jis išlikdavo kantrus ir dažniausiai dar ir pasijuokdavo iš jos protu nesuvokiamų pykčio priepuolių. Kitą dieną jis grįždavo po darbo su dėžute prikeptų kotletų, kuriuos įdėdavo į šaldytuvą ir valgydavo penkias dienas. Ji iš dar didesnio pykčio, kad jis nepražus be jos negaminto maisto, kišdavo į tuos kotletus pipirus ir druską, kad jis galvotų, jog meilužės kotletai siaubingi ir nevalgomi, tačiau jis turėjo tokį banalų skonį, kad jam tie kotletai buvo geri. Kai jie baigdavosi ir jeigu ji dar nebūdavo pradėjus gaminti po kelių praėjusių dienų, jis nusipirkdavo dešrelių ir jas išsivirdavo. Dešrelių apvalkalus jis palikdavo ten, kur juos nuvilko ir niekada nieko nesitvarkydavo. Jinai nemokėjo vairuoti, tačiau jį sekė važiuodama taksi automobiliu ir susekė, kur jis vyksta prieš darbą. Jis nesisaugojo būt nesusektas, nes jam buvo nė motais. Jis gulėdavo ant sofos, maigydavo telefoną ir šypsodavosi kaip paauglys, kuris panėręs į pokalbį su kokia nuostabia vienmete mokyklos mergaite. Į jo telefoną patekti negalėjai, jis buvo su kodu, nors kelis sykius ji kodą pamatė, užsirašė ir prašė savo dukros, kad dukra patikrintų, su kuo jis bendrauja. Dukra labai nenorėdavo kištis į jų gyvenimą, tačiau būdavo įtraukta net ir nenorėdama dėl “griaudinčių namų”. Vieną sykį jį susekus, ji parašė raudonu lupdažiu ant tų durų, kuriomis jis įėjo – “KURVA”. Ji bandė kalbinti laukdama ankstų rytą toje laiptinėje ir iš to buto išeinantį kažkokį vyriškį, bandė pasakyti apie jo žmonos romaną, tačiau tam vyrui buvo nė motais, jis netikėjo nei vienu jos žodžiu ir sakė puikiai sutariantis su savo žmona. Tokių jos desperatiškų poelgių buvo per penktmetį apsčiai, ji keliaklupsčiavo, verkė, prašė jo “baigti šias nesąmones”, kartais iš pykčio atrodė, kad nualps, tačiau jis toliau elgėsi tik dar blogiau, diena iš dienos keitėsi atidaromų durų adresai, kur šiltas guolis jo laukdavo trumpiems maloniems pasimatymams. Jis niekada nenorėjo skirtis, o kam? Kam eiti ten, kur reikės savim rūpintis pačiam? Neduok Dieve, kur reikės pagalbos namuose su einamaisiais vyriškais darbais, kur gali tekti atlikti tokias funkcijas, kurių gyvenime nedaro savo namuose, kuriuose turi tarnaitę, žmona jos nepavadinsi. Jie toliau gyveno taip nuo tylos iki kitą akimirką – atrodo sugriūsiančių namų. Ji buvo tiek panėrus į bandymą sustabdyti vyro pramogas, kad pamiršo save, pamiršo savo dukrą, jos emocinę sveikatą. Dukra buvo jauna mergina, kuri norėjo matyti savo tėvus, gyvenančius darnoje ir kuri norėjo tik ramybės savo sieloje. Matydama tokį šeimos modelį, dukra galėjo nueiti siaubingais keliais, kad tik negirdėti ir nematyti to, kas kasdien vyko namuose, tačiau, kaip nekeista, ją supo protingi draugai ir draugės bei ja besidomintys vaikinai, su kuriais klystkelių patirti neteko, nors ji ir nebūtų norėjus. Ji susikaupė sunkiausiu periodu, puikiai pabaigė universitetą ir savo gyvenime niekada neieškojo vyro, panašaus į tėtį, anaiptol, ji žinojo, kad tekės už to, kuris bus 180 laipsnių kitoks, nei jis. Ji žinojo, kad nebus vyrui tarnaitė, ji mokėjo atskirti, kas yra meilė, o kas – iškreiptas santykis. Šeimos drama ir mamos išgyvenimai, žinoma, nepaliko jos be žalos. Ji tapo nervinga, sarkastiška savo draugams, kartais įžūli, tačiau ji puikiai suvokia, kad dirbant su savimi, galima pasiekti visai neblogų rezultatų. Jai nustatė ligą, su kuria teks gyventi visą likusį gyvenimą ir kurią galėjo išprovokuoti patiriamas stresas, tačiau niekis, yra baisesnių ligų, kurios atima žmogui gyvybę.

Vieną dieną jis mirė. Jo gyvenimo būdo neatlaikė širdis, o gal taip nusprendė tas viršuje, kad užteks to skausmo, nešamo žmonai ir dukrai ir todėl jį pasiėmė. Namie tapo tylu. Ji gyveno viena, nes dukra jau kūrė savo namų židinį. Jai buvo liūdna, bet ji nieko pakeisti negalėjo, nes nenorėjo pati. Ji nebandė su dukra taisyti santykių ir paklausti, kaip sekasi, nes ji nesuprato jokių savo klaidų. Ji nesuprato, kad apleido ne tik save. Nesupranta ir dabar, kodėl dukra tokia su ja atžagari ir dažnai pikta. Ji apskritai nelabai supranta, kas yra gyvenimas. Ji nemoka gyventi, nesupranta pasaulio, supančio ją. Dukra dažnai vengia mamai pasakoti istorijų iš savo šeimos gyvenimo, nes žino, kad mama net nesugebės gerai išklausyti ir suprasti. Ji supainios detales po dienos ir taip suerzins dukrą dar labiau.

Ta dukra – tai aš. Ji ir Jis – tai mano tėvai.

Nepadarykite esminių klaidų, augindami savo vaikus, nes jūs matote, kiek tokie išgyvenimai palieka negyjančių žaizdų. Nebūkite aukos savo santykiuose su vyrais, nebūkite tarnaitės ir toleruojančios gyvenimą “dėl vaikų”. Neištikimybę gal ir galima atleisti, tačiau ši istorija net ne apie neištikimybę, o apie ilgus metus trukusį “nonsensą”, kurio neapsiverčia liežuvis pavadinti ŠEIMA…..

Močiutės istorija (2 dalis)

Labas,

čia ir vėl aš su istorijos tęsiniu apie močiutę, kurią sutikau parke, prekiaujančią megztom vaikiškom kojinaitėm. Kas skaitė ankstesnius įrašus, tas pamena, kaip ji pabėgo nuo manęs aną žiemą, išsigandus, kad išsitraukiau telefoną nuotraukai padaryti, o aš norėjau tik padėti nupirkdama jos mezginius ir šiek tiek aprašyti jos gyvenimo istoriją, kad prie gerų darbų prisijungtų ir kiti.

Šiandien išėjau su Odre į parką ir sutikau ją einančia takučiu ta pačia kryptim. Ji ,žinoma, manęs neatsimena ir mandagiai pakalbinus, pasiūlo kojinaičių. Aš pasakau, kad eilinį sykį neturiu pasiėmus piniginės, bet labai noriu jai padėti duodama pinigėlių ir paprašau vis tiek parodyti ką ji mezga. Močiutė ištraukia kojinaites parodyti ir aš matau, kad darbas tikrai ne pats gražiausias, nes akys nebe tos ir todėl sunkiai matydama padaro klaidų mezgime. Ji greit pati pasisako, kad prastai mato, nors anksčiau buvo puiki mezgėja, kuri megzdavo ir megztinius ir sukneles sau..

Pradedu galvoti, kaip jai padėti, nes ką tik išėjusi pasivaikščioti, sukti namo nenoriu, tačiau močiutė greit pati pasiūlo sprendimą, pasakydama savo adresą. Pasivaikščiojus pažadu užsukti pas ją, atsisveikinu ir apsiašaroju. Verkdama papasakoju draugei, po to papasakoju vyrui, kaip širdį skauda, kai 92 metų močiutė, (pasisakė amžių šiandien) sunkiai begirdinti (vis turiu pasilenkti jai prie ausies kažką sakydama) turi eiti į lauką šaltą gruodžio dieną tam, kad užsidirbti papildomai vieną kitą pinigėlį, nes pensijos žinoma neužtenka. Verkiu todėl, kad šiandien ji nepardavė NEI VIENOS poros kojinaičių prie maximos, todėl atėjo į parką ieškoti mamyčių su vaikiukais. Nežinau ar nuo šalčio ar nuo liūdesio, jai išteka ašara, pasisakius, kad nepavyko nieko parduoti..

Apsiraminus ir pavaikščiojus su Odre, grįžtu namo. Su vyru palieku užmigusią pietų miegelio princesę, o pati tekina bėgu į parduotuvę maisto. Sugalvoju, kad duosiu ne tik pinigėlių, bet ir nupirksiu būtiniausių produktų. Išrenku duonos kepalą, mėsos, kefyro, sūrio, dešrelių, dešros, mandarinų, pieno, vištienos, bulvių. Maišas pilnut pilnutėlis, vos panešu, bet laiminga einu į svečius. Paskambinu ilgai į duris, taip, kaip ji mane pamokė, kad tikrai išgirstų.

Močiutė atidaro duris ir išeina į laiptinę, neatpažindama manęs. Pasisveikinu, prisistatau “mergaite iš parko“, ji pasuka mano kūno profilį labiau į šviesą, krintančią pro laiptinės langą, prisimena mane ir pakviečia į svečius. Namai labai kuklūs, bet pasirodo labai tvarkingi, tiek, kiek dar pajėgia jos sveikata apsitvarkyti. Įeinu su maišu tiesiai į virtuvę ir pavardinu supirktus produktus.

– močiut, nupirkau maisto, pavalgykit šiandien skaniai! Apžiūriu jos virtuvę, matau, kad turi obuoliukų, kriauklėj guli kelios nuskustos bulvės. Suprantu, kad padėtis ne kritinė, nusiraminu. Ji pilna nuostabos išraiška pradeda kedenti maišą ir žiūrėti produktus.

– Jėzus, vaikeli, iš kur tokių žmonių kaip tu būna, – sako. Stipriai mane apkabina ir priglaudžia prie savęs. Ji nusiveda mane į svetainę, aprodo namus. Pamatau, kad turi televizorių, paklausiu, ar žiūri. Močiutė pasako, kad ne, nes nelabai ką girdi ir supranta, apie ką ten šneka….

Grįžtam prie produktų į virtuvę, toliau pakalbinu ir paklausiu ar turi vaikų, kas padėtų, pasako, kad turi dukrą ir sūnų, bet jiems patiems pagalbos reikia, nors kiek gali, padeda ir jai. Išsitraukiu piniginę, kad duoti dar ir pinigėlių, ji mane bando stabdyti, sakydama, kad nupirkau tiek daug maisto, bet aš išsitraukiu 20 eurų ir primygtinai paprašau paimti, kad turėtų dar ir Kalėdoms (neįsivaizduoju, ar Kalėdoms ją vaikai pasiims į savo šeimą, bet labai tikiuosi). Ji apsiašaroja, vėl glaudžia mane prie savęs.

Jos vardas Juozapa, kaip pati sako retas. Ji 8 metus gyveno Sibire, vyras kariavo tuo metu. Mirus Stalinui, vyrą paleido iš Sibiro, o jos ne. Po kažkurio laiko paleido ir ją, tačiau su išrašu, kad negali gyvent Lietuvoje. Tuomet ji patraukė su vyru į Kaliningrado sritį. Pragyvenus kažkurį laiką, atvažiavo į Vilkaviškį. Vilkaviškis patiko labiau nei Klaipėda, nes čia labai vėjuota sako. Daugiau nieko ir nebepaklausiau, tik sužinojau, kad turi ir anūkų ir proanūkių, bet turbūt jie reti svečiai jos namuose, nes visada ją matau vieną. Vyro seniai nebeturi.. Dienomis dažniausiai mezga.

Per visą pokalbį ji apkabina mane turbūt kokius aštuonis kartus, nubraukiu vėl ašarą. Sako, reta tokių gerų žmonių, bet pasitaiko. Prisimena istoriją, kai kažkas davė irgi pinigėlių, o kojinių neėmė. Paklausinėja šiek tiek apie mano šeimą, atsakau į visus jos klausimus ir atsisveikinu.

Palinkiu jai gražių švenčių ir išeinu, vis dar girdėdama jos kelis kartus tariamą AČIŪ. Pažada pasimelst už mano šeimą, o tai man didžiausia padėka, kokios tik galėčiau tikėtis.

Kadangi turiu jos adresą, labai pasistengsiu, kad tai taptų man rutina aplankyti ją su produktais nors kartą į mėnesį, o galbūt atsiras ir bendraminčių, kurie norės prie manęs prisijungti…

Visiems jaukių, gražių, šiltų artėjančių švenčių, būkit visi atjaučiantys ir padėkit tiems, kuriems tos pagalbos REIKIA. Geri darbai “veža“, patikėkit labiau, nei nauja suknelė.

Beata,

💋💕

Koks įdomus ruduo..

Koks įdomus šis ruduo… Aš nelabai mėgstu rudens sezono, bet šis ruduo kažkoks kitoks.. Iš dalies man teko pamėgtį šį sezoną susilaukus Odrės (10.08), bet iš kitos dalies man vis tiek viskas niūru ir neįdomu “ištinka“ būtent rudenį. Mane užpuola visi egzistenciniai klausimai, kokia mano misija šiam pasauly, kaip atrast iki galo save ir tt. tt. Aš rudenį daug mąstau apie veiklas, apie norimus uždirbt pinigus, apie geresnę rytdieną. Rudenį mane labiausiai paliečia socialiniai tinklai, kur žmonės puikuojasi daiktais, namais, atostogomis, įdomiom veiklom. Aš nedažnai kažkam pavydžiu, aš tik nuliūstu, kad per mažai keliauju, per mažai kažką veikiu (nes dabar super madinga kiekvieną laisvą minutę užkimšti kokia nors veikla), per mažai gal pasiekiau, per mažai su kažkuo bendravau ir tt.

Atėjo šis ruduo ir pagavau save, kad man nebeliūdna, nes pačios noru pradėjau pokyčius, kurie kol kas tik į gera. Aš nuoširdžiai pajutau, kad per daug koncentruodavausi į dalykus, kurie visai nesvarbūs, todėl daug rečiau žiūriu žmonių “story“, dažnai laiką leidžiu su šeima, bendrauju tik su man maloniais žmonėm ir mėgaujuosi paprastais dalykais, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.

Koks įdomus ruduo… Aš išėjau iš komforto zonos ir ėmiausi naujo darbo paieškų, nes noriu naujovių ir įdomesnės veiklos. Nes aš tapau nereikalinga įmonei, kurioje kažkada buvau svarbi. Nes vaiko auginimo atostogos manęs nesugražino į tikrąsias mano pareigas. Pabuvus porą mėnesių supratau, kad esu labai toli nuo tolyn nušuoliavusios įmonės. Ar man gaila? Dievaži ne. Ar gali būti gaila darbo, kai su Odre apturėjau pačius nuostabiausius bveik du metus namie?

Man pasisekė ir savo degančiom akim, dideliu noru, gavau poziciją, kurios supratau, kad labai noriu, kai sudalyvavau pirmajame pokalbyje. Vėliau sekė antrasis pokalbis, kuris galutinai buvo man sėkmingas.

Gerdama šampano taurę vakar, kurį atsidariau vos tik grįžau namo po pokalbio su savo dabar jau buvusiu direktorimi, daug galvojau ir supratau, kad aš visiškai nebijau naujovių, o jų kaip tik laukiu taip, kaip norisi šviežio oro gurkšnio sėdint pritroškusiame kambaryje. Prisiminiau “tėvų laikus“, kai jie drebėdavo ir bijodavo prarasti darbą, laikydavosi įsikibę tos pozicijos daug metų, nors sąlygos netenkindavo, laimės akyse nebūdavo, bet juk nemadinga buvo atrasti save ir žmonės džiaugdavosi, kad išvis turėjo darbus. Pamenu, kartais mano tėčio buvo tokia žema alga, kad mes turėdavom namuose tik bulvių ir kefyro. Pamenu, kaip dažnai aš praleisdavau klasės išvykas Lietuvoje (ką jau kalbėti apie užsienį), nes mano tėvai negalėdavo man skirti 30-40 litų išvykimui. Kartais aš pykdavau ant tėčio, nes kaip žmogus, su tokiu smegenų darbu, koks buvo pas jį, nesugebėjo pasiekti nieko daugiau, apart samdomo darbuotojo pozicijos? Jis nebuvo verslus. Jis buvo tingokas žmogus, tai ir protas padėt negalėjo matyt.

Vakar buvo paskutinė diena senajam darbe ir ji buvo netikėtai paskutinė. Direktoriui įvardinus priežastis kodėl palieku darbą, išsakius visus nepasitenkinimus, aptarus abiejų klaidas – grįžau iš susirinkimų kambario toliau darbuotis. Sutarėm, kad jis nuspręs, kada mane galutinai paleidžia. Mūsų pokalbis buvo ramus, taikus. Likus pusvalandžiui iki darbo pabaigos, išgirstu, kad rytoj galiu nebeateiti. Aš nenuliūstu, tik labai nustembu, kad turiu laiko darbų perdavimui vos pusvalandį ir kad kolegos, su kuriais daugiausia siejo projektai/geri santykiai – jau nebe įmonėj dėl skirtingo mūsų darbo laiko. Puolu rašyt “goodbye letter“, padrikai padėlioju mintis, padėkoju už bendrus metus ir išsiunčiu emeil’ą. Tikiu, kad šiandien kai kurie turėjo labai nustebti, kai dar vakar bendravus, šiandien neatėjau. Nežinau, kodėl direktorius taip paleido mane, bet matyt be ceremonijų atsisveikint jam atrodė, kad bus naudingiau.

Pailsėsiu porą savaičių ir nauja jėga kibsiu į naują poziciją, kurioje nekantrauju pradėti dirbti!

Koks įdomus ruduo… Mes su vyru ėmėmės rūpintis labiau savimi, pradėjome maitintis pagal ketogeninės mitybos taisykles ir tą darome jau beveik du mėnesius. Negaliu atsidžiaugti pakitusiom kūno formom, nes 5 kilogramai sudegintų riebalų tikrai daro moterį laimingesnę! Keičiasi ne tik kūnas, bet ir mintys. Nors aš vis dar negaliu nenorėti saldumynų ir netikiu, kad ateis diena, kad nenorėčiau, bet išmokau save kontroliuoti ir nevartoti jų. Kelios per du mėnesius neišvengiamos “cheat“ dienos buvo, bet jos buvo su protu.

Mes išmokom mūsų mėgstamam bet nesveikam maistui pasigaminti alternatyvas. Keto pica, keto burgeriai, keto pyragai, visa tai valgome ir kitą dieną atsikeliam lengvesni! Jausmas puikus.

Koks įdomus ruduo.. guliu lovoj, niekur neskubu, nors už lango pilka diena, ji manęs nebeliūdina kaip anksčiau! Nes ne oras kaltas, kai mintys užvaldytos šiukšlėmis, kaltos jūs pačios!

Gražaus ketvirtadienio❤️

Bėgu gamint kažką sveiko ir skanaus 😉

Beata

P.S. Keto pica, kurioje itin mažai angliavandenių. (Cukraus, miltų išvis nėra).,

Pasivaikščiojimas kieme ir kitokia mamų kategorija nei aš. Močiutės istorija.

Vakar Klaipėdoje nebuvo pats gražiausias oras, kadangi sniegas praktiškai ištirpęs, tai gatvės ir takeliai nukloti purvu nuo pastarųjų dienų lietaus. Mane pradėjusi graužti sąžinė, išviliojo su Odre išeiti į kiemą, kadangi keletą dienų nosį iškišdavom tik apsipirkti maisto. Gerai apmąsčius jos aprangą, supratau, kad nei švari nei sausa ji negrįš, nes vis dar “pagauna zuikių“, todėl žinojau iškart, kad skalbimas garantuojai bus įtrauktas į tolimesnę dienotvarkę. Apsirengėm ir išėjom pasivaikštinėti į Kar Kar miesto parką. Jau po 15 minučių Odrė atrodė kaip iš deguto statinės ištrauktas vaikas, bet problemos nedariau – suradus švaresnę balutę, apiploviau jos striukytę ir kelnytes. Taip bevaikštinėdamos priėjome vaikų žaidimo aikštelę su keletu įrengtų supynių bei čiuožyklų. Odrei ten patinka, nes aš leidžiu jai čiuožti nuo čiuožyklos, sugaudama ją apačioj ir pasupu ją ant supynių. Mums besilinksminant, į žaidimų aikštelę įeina dar viena mama su dviem vaikučiais (mergytė – panašiai kaip manoji, gal 1,5 metų amžiaus ir berniukas turbūt 3 metukų). Pamačiusi, kad supynė užimta, nes supu Odrę, praeidama pro šalį nusišypso, pasakydama, kad greičiau ta vasara ateitų! Linkteliu jai ir pasakau, kad tikrai taip. Ji nueina su dukryte ant kitos supynės, o jos sūnus pradeda karstytis ant laipyklių. Na čia ir prasidėjo mano šio įrašo esmė… Viskas, ką girdžiu iš jos lūpų vaikams, tai Neik, Nesiliesk, Nelipk, Neimk, Išsipurvinsi, Nukrisi. Gaila neskaičiavau, kiek kartų ji drausmino vaikus, bet to buvo gana, kad kiek vėliau pabėgčiau iš aikštelės. Mintyse pagalvojau, kad nežinau kada būti vaiku, jei ne vaikystėje, kai susipurvini, nukrenti, išsivolioji ir tt. Netrukus jos sūnus pravirko, nes mama neleido veikt ką jis nori, ji primygtinai siūlė eit į futbolo aikštelę, kur jis galės paspardyti kamuoliuką, o dukrytė tiesiog spiegė, kai jai atsisėdus ant čiuožyklos ir mamai pamačius, kad ten šiek tiek šlapia, jinai strimgalviais ir aikčiodama atlėkė ją pakelti. Su siaubu žiūrėjau vogčiomis keletą minučių ir tada Odrei leidau dar daugiau veikti ir voliotis, nei iki šiol. Ji čiuožė nuo šlapios čiuožyklos, voliojosi prie supynių, krito ant likusio šlapio sniego ir tiesiog juokėsi. Dabar jau toji mamytė į mane vogčiomis žiūrėjo ir turbūt galvojo, kad aš ne pilno proto…..

Pavargusi nuo žodžio Ne ir vaikų ašarų, apsisukau ir nuėjau su Odre toliau džiaugtis nešvariu oru. Įrašiau “ant karštųjų“ draugei keletą balso žinučių, klausdama, ar aš nenormali mama ir reikia vaikams kieme neleisti būti vaikais, ar ji tikra keistuolė.. Draugė, žinoma, pritarė man, nes savo sūnų augina panašiai kaip ir aš Odrę. Sako vaikas labiau lavėja, kai duodame daugiau laisvės.

Na o kita istorijos dalis bus apie parke vaikštinėjančią močiutę, kuri prekiauja savo megztom kojinytėm, pirštinytėm ir kuriuos siūlo mamoms, užsukančioms į parką. Močiutė, sakyčiau, ne jaunesnė nei 85 metų. Labai šilta ir miela asmenybė atrodo, nes sutinku ją gan dažnai, tačiau niekad neperku nieko, nes nelabai mėgstu megztų dalykų, o ir mano mama Odrei numezgusi žiemai būtiniausių dalykų.

Dar prieš Kalėdas sukau galvą kaip jai padėti parduoti daugiau mezginių, nes žinojau, kad ji tikrai sunkiai verčiasi. Teko ją matyti ir konteineryje, ieškančią maisto, teko ir matyti, kaip man išmetus šiek tiek su kvapeliu vištienos krūtinėlę, močiutė ją greit įsidėjo į maišelį.

Sugalvojau, atrodo, genialų planą! Pamąsčiau, kad iki Kalėdų sutikus ją, nupirksiu visas jos turimas kojines ir pirštines, nufotografuosiu pačią močiutę, pakalbinsiu, išklausinėsiu gyvenimo istoriją, įdėsiu į internetą (ne tokia ir geniali ta mano mintis, taip jau darė daug kas :/) ir taip greičiau parduosiu jos mezginius, o galbūt surinksiu net ir daugiau pinigėlių. Tiesiog svaigau iš pasimėgavimo, kokį gerą darbą padarysiu, nes labai mėgstu kartas nuo karto daryti gerus darbus senyvo amžiaus žmonėms. Na bet realybė sudaužė mano svajonę į šipulius. Visų pirma, iki Kalėdų jos nesutikau, nors bėda menka, bet vis tiek, galvojau prieš Šventes padaryti gerą darbą bus smagiau, visų antra – sutikau aš ją vakar, pasiruošiau mintyse kalbą ir……. ir ji pabėgo nuo manęs!

Ji ėjo prie manęs ramiai su šypsena siūlydama pirkti mezginių, aš eilinį sykį atsisakiau ir pradėjau dėstyt savo genialų planą:

– Močiut, ar galiu jus nufotografuoti ir įdėti į internetą, kur jūsų darbus pamatys daugiau žmonių ir taip lengviau parduosim? Papasakotumėt man šiek tiek apie save, ką veikėt gyvenime!

Na, o tada įvyko tai, ko nesitikėjau, ji šaukė neeeeeenoooooriu, nereeeeeikia ir besidengdama delnu (nors telefono net nebuvau išsitraukus) pradėjo greitu žingsniu tolti parke nuo manęs, vis atsisukdama ir stebėdama, ar neseku jos.. Nespėjau nei paaiškinti, kad taip būtų nauda jai.. likau apšalus ir nesupratus, ko ji išsigando, ar parodyti savo sunkaus gyvenimo, ar kad esu iš kokios baisios valstybinės institucijos ir įduosiu ją ir jos prekybą…

Taip mano planas padėti nuėjo šuniui ant uodegos…

Mielosios, jei kada uzšuksit į parką ir ją pamatysit, gal tiesiog nupirkit porą kojinyčių, taip, kaip žadu padaryti aš (jei neatsimins manęs ir nepuls bėgti), nes garantuoju, kad ji labai sunkiai gyvena, turbūt nelabai ir giminių turi… o gal tiesiog įduokit kelis euriukus, kuriuos ji išleis ant šviežio maisto…. o aš viliuosi, dar atrasiu būdą, kaip su ja pabendrauti daugiau.

Nuotrauka iš parko, nuo purvinos bet laimingos Odrės

P.S. Rūbai ir batukai jau švarūs ir išdžiuvę😉

Mano ir tėčio santykis

Aš netekau tėčio, kai buvo likęs mėnesis iki mano 27-ojo gimtadienio. Turbūt taip buvo likimas numatęs, nes tądien aš turėjau būti Kaune savo tėvų namuose, o ne Klaipėdoje pas būsimus uošvius, o mano mama turėjo nedirbti, tačiau susirgus jos kolegei, ji buvo iškviesta į darbą.

2013-ieji metai, liepos 10-osios pavakarė. Turbūt 17-18 valanda. Skambina mama. Pakeliu ragelį.

-Beata, tėvas mirė. Radau grįžus po darbo namie nebegyvą.

-Ką? -, sakau. Palauk, perskambinsiu, ir padedu mamai ragelį. Nepriėmiau to fakto visiškai, nes tokia artima mirtis dar nebuvo palietus mūsų šeimos. Nubėgu pas savo anytą, pasakau, kad tėtis mirė ir drebančia širdim skambinu mamai atgal. Būsimo vyro nėra, nes jis tik rugpjūtį grįžta iš Jungtinės Karalystės, kurioje gyvenome pastaruosius porą metų, pabaigę studijas. Aš sugrįžau keliais mėnesiais anksčiau dė numatyto verslo projekto su broliu.

Paskambinus mamai, suprantu, kad nesapnuoju ir tėtis tikrai mirė. VISKAS. Gyvenime jam nebepasakysiu nei vieno žodžio ir neužduosiu nei vieno klausimo. Jis ką tik buvo paminėjęs 60-metį, bet gyvenime savo sveikatos neprisižiūrėjo. Valgė, ką norėjo, rūkė, nesportavo, su metais vis labiau tukdavo. Išklausinėju mamos detalių ir atsisveikiname, kitą rytą anksti patraukiu namo ruoštis laidotuvėms.

Mano tėtis buvo pats protingiausias mano pažinotas žmogus. Tikrai. Jis iki 11 klasės gebėjo be didelių pastangų aiškinti man matematiką, fiziką, chemiją (kiek mažiau nei kitus pavardintus mokslus). Niekada užaugusi nesupratau, kaip, nenaudojant kasdieniniame darbe, galima atsiminti, ką mokeisi mokykloje ir padėti spręsti uždavinius??? Nesvarbu, ar tai buvo sinusai/kosinusai, ar lygtys ar dar kokios man neįveikiamos temos, jis VISADA aiškindavo jas ir padėdavo su namų darbais. Jeigu kokios temos atsimindavo tik pagrindus, paprašydavo manęs vadovėlio ir kantriai skaitydavo 1-2 valandas, kol vis tiek galiausiai man paaiškindavo. Spėkit, ar aš klausydavau labai ir gilindavausi? “NESUPRANTU” rėkdavau jam, o jis kartodavo vėl ir vėl ir vėl iš naujo. Mano rezultatai tikrai buvo prasti tiksliuose moksluose, tačiau kartais pavykdavo kontrolinius darbus parašyti ir neblogam pažymiui, tuomet jis tyliai manim didžiuodavosi, apdovanodavo šypsena. Nepamenu, kad jis kada mane būtų apkabinęs, nes jis buvo itin santūrus, jausmų nerodantis žmogus. Jo proto įkvėpta, stojau į aukštajį mokslą visiškai neįvertinus savo protinių gebėjimų, kur laukė dar sunkesnė aukštoji matematika, fizika ir chemija, tačiau džiaugiuosi, kad tiek balalauro baigime, tiek magistro, jis dar spėjo sudalyvauti ir pasidžiaugti mano puikiu mokslų baigimu. Užsispyrimas padėjo įveikti universitetą (beje, jei būčiau metus jį per sunkiausias akimirkas, nebūčiau sutikus savo vyro, kuris buvo mano grupiokas :))

Ech, jei tik būčiau žinojus, kad tėčio neteksiu taip anksti, tai valandų valandas būčiau klausius ir tos matematikos ir fizikos… nesiginčyčiau, įsigilinčiau..

Turbūt iki kokių 14 metų buvau visiškai tėčio vaikas. Mano tėtis buvo radioelektronikos inžinierius, o laisvalaikio aistra buvo kortos. Jis žaisdavo pasaulyje puikiai žinomą kortų žaidimą bridžą, kurio fragmentus kartais galite pamatyti senuose serialuose ar filmuose. O kiek tėčio medalių pas mus namie kaba, parvežtų iš bridžo čempionatų Lenkijoj, Latvijoj, Lietuvoje! Prisipažinsiu, mėginau mokytis bridžo paauglystėje, užsivedžiau sąsiuvinuką, rašydavausi taisykles, strategijas, tačiau vėl gi neužteko kantrybės ir smegenų suprasti tokį sunkų žaidimą. Taip ir draugavom su juo, lošdami kortom lengvesnius žaidimus, kartais ir iš pinigų:) Važinėdavau su juo į vyrų kortų vakarus, kur valandų valandas laukdavau, kol jie sužais tas partijas, užmigdavau pas jo kolegas namie, nes žaidimas tęsdavosi ir naktimis. Nežinau, kodėl nelikdavau namie su mama ir rinkdavaus neįdomius vaikui vakarus, matyt, kad tik daugiau su juo pabūčiau… Dabar, kai esu suaugus moteris, mielai pasimokyčiau bridžo,  nors ir pasaulyje nedidelis procentas moterų jį lošia dėl sudėtingumo.

Laidotuvės praėjo man praktiškai neišspaudžiant jausmų, todėl kad matyt pasąmonė vis dar nesuvokė fakto, kad mirtis išskyrė mus visam laikui. Aš tik labai labai daug mąsčiau apie jo mirties faktą ir besidėliojusius įvykius iki tol… Aš negalėjau sau atleisti, kad būdama Klaipėdoje, aš su juo nešnekėjau turbūt apie 10 dienų, kadangi bendrų reikalų neatsirado, tai nei jis man skambino, nei aš jam. Pamenu tik paskutinį mūsų pokalbį tėvų namuose, kai jis klausėsi savo mylimos dainos, gulėdamas ant sofos ir ta daina buvo Ozzie Osbourno su Lita Ford “if I close my eyes forever”. Negaliu jos klausyti iki šiol, ašaros byra. Paklausęs dainos, jis ėjo parūkyti į virtuvę, o aš pyktelėjusi pasakiau:

– Tėvai, nerūkyk! Pradėk sportuoti, nevalgyk bulvių su mėsa, rūpinkis savim!

– mhm, gerai gerai, pradėsiu sportuoti-, atsakė jis man (ar kažkaip panašiai). O tada aš išvažiavau savais reikalais į Klaipėdą ir tai buvo paskutinieji žodžiai jam.

Mūsų ryšys nutrūko dėl jo poelgių gyvenime, kai daug skaudino mamą ir aš su tuom negalėjau taikstytis. Kaip tėtis jis man buvo labai geras (iki tobulo trūko išreikštos meilės man), o kaip mamos vyras jis buvo toks, kokio nelinkėčiau nei vienai moteriai, tačiau nenorėčiau įvardinti neigiamų savybių.

Metams bėgant, buvo baisių išgyvenimų, kaip kentėjau dėl šios netekties. Pamenu kelis kartus taip verkiau, likusi viena namie, kad negalėdavau atsistoti nuo žemės dėl silpnumo. Ašarų žymės dar ir kitą dieną likdavo ant veido. Sunku yra nebegirdėti jo balso, jo anekdotų, pasakojamų man, jo šviesaus proto ir puikaus loginio mąstymo. Net ir jo užknisančios muzikos klausyčiau, dėl kurios keldavau skandalus namie. Jis labai mėgo metalo ir roko muziką, tad pas mus namie pastoviai skambėdavo Deep Purple, Ozzie Osbourne, Black Sabbath ir kitos tų laikų grupės. Tiesa, prie viso jo inžinerinio išsilavinimo, jis dar ir puikiai kalbėjo angliškai, lenkiškai (išmokęs iš filmų), rusiškai. Dėl anglų kalbos kartais net pati galėdavau pasikonsultuoti su juo, nors mokiausi pati A lygiu, o tėčio žinios buvo tik iš gyvenimo, universitete jo laikais niekas nemokė užsienio kalbų.

Labai liūdžiu ir dėl to, kad mano dukra nepažins savo senelio, kuris turbūt dar ir jai būtų galėjęs padėti su mokyklos uždaviniais. Mano tėveliui (kurį taip vadinau gan ilgai, kol nesuaugau) neteko pasidžiaugti nei mano laime, sukūrus šeimą, nei darbiniais pasiekimais, kurie man buvo tokie svarbūs, baigus tą patį universitetą, kuris ir tėtį išleido kaip inžinierių.

Aš tik viena žinau, kad jis bent retkarčiais, akies krašteliu pasižiūri iš viršaus, kaip aš gyvenu, o kartais ir aplanko sapnuose. Sykį, po laidotuvių praėjus keliems mėnesiams, liepė neverkti, nes sakė, kad jam nuo to blogiau ten, tad stengiuosi klausyti jo nurodymo ir neverkti dėl jo išėjimo į geresnį pasaulį. Kartą jis mane ir nuo nelaimės apsaugojo, kai važiavau su jo automobiliu magistralėj iš Klaipėdos į Kauną ir į kelią staiga išėjo girta, asociali moteris, nešina keletu maišų. Ji nuo automobilio buvo tik per centimetrą, aiškiai mačiau jos veidą. Greitis buvo apie 130km/h, tad liūdnai būtų pasibaigę mums abiems, tačiau tėtis sėdėjo šalia, jaučiau jį keleivio vietoje.

Stebėdama Odrės ir vyro bendravimą, labiausiai džiaugiuosi, kad jis moka, o svarbiausia ir nori rodyti jausmus. Jiems netrūksta tarpusavio ritualų, apsikabinimų ir gražių akimirkų. Mano vyras stengiasi duoti tai, ko aš negavau iš savo tėčio. Jau dabar matau, kaip ji myli tėtį, nors dar ir nesupranta, koks svarbus asmuo jis bus jos gyvenime…

Banalu, tačiau mylėkite savo tėčius, paskambinkite jiems, pasiteiraukite kaip jų sveikata, pasakykite, kad juos mylite, kad ir kaip sunku reikšti jausmą. Tik praradusios anksti tėčius arba visai jų neturėjusios moterys gali suprasti, kokia svarbi jo rolė gyvenime❤️

Myliu tave, tėti,

Beata

P.S. Jį ištiko širdies smūgis ir jis mirė tiesiog eidamas iš virtuvės į miegamajį, nepasiekęs lovos. Tą dieną skundėsi sveikata ir darbe, bet namo neišėjo, dirbo visas savo valandas. Grįžęs užrakino spyną ant rakto, kad mama įeitų po darbo, matyt planavo pailsėti ir pamiegoti. Mama namie rado išgertų vaistų nuo širdies skausmo, išgertą Nimesil pakelį ir surūkytą paskutinę likusią jo gyvenimo cigaretę.. Pikčiausia, kad tą dieną jis žinojo, kad širdis patyrė infarktą (tą byloja jo rašytos žinutės telefone), tačiau neišsikvietė greitosios, neskambino nei man, nei mamai. Su mama padarėm išvadą, kad negalvojo, jog viskas taip rimta, tikėjosi pailsėti nusnudęs. Deja…

 

Apie draugystę, sekmadienio skaitiniams..

Aš neretai savo gyvenime stengdavausi susidraugauti su gražiais, statusą visuomenėje turinčiais, patraukliais žmonėmis (dažniausiai moterimis). Nežinau kodėl, bet matyt man atrodė, kad nuo to tapsiu laimingesnė, labiau vertinama, ar tiesiog pati atrodysiu ir jausiuos svarbi, kai pašonėje eis tokia draugė. Aš nebūdavau įkyri savo skambučiais, laiškais ar dar velniai žino kuom, aš tiesiog ieškodavau bendrų interesų, kas galėtų mus suvesti bendrauti daugiau. Aš apsimesdavau kartais tuom, kuo nesu, kad pasiekčiau savo tikslą. Pripažinsiu, man pavykdavo… Laikinai. Mes retkarčiais gerdavom kavą susitikusios, pietaudavom ir plepėdavom, bet nuo to man nebuvo nei geriau, nei šilčiau, nei buvau kažkur labiau vertinama (net nežinau, nei kokioje srityje mane turėjo vertinti ir net nežinau kokia komisija turėjo tą daryti). Kaip man tekdavo nusivilti, kai suprasdavau, kad mūsų niekas nesieja, gyvename absoliučiai skirtingus gyvenimus, nesutampa bio laukai, nerandame bendrų temų, nei man JI įdomi, nei aš JAI. Po keletos tokių trumpų “draugysčių“ atsibudau ir suvokiau, kad dirbtinai iššauktas mėginimas bendrauti, niekada neduos malonaus rezultato nei vienai pusei.

Tada gyvenime pasitaikė su manim bandančių susidraugauti moterų, kurioms, matyt, aš esu įdomi, traukianti bendrauti. Niekada nebandžiau atstumti ar nemandagiai pasakyti, kad man neaktuali artimesnė draugystė, tačiau protingos ir pačios suprato, o su kitom natūraliai nutrūkdavo bet koks dirbtinai palaikytas ryšys. Suprasdavau, kad nei jos kaltos, kad nori bendrauti su manim, nei aš kalta, kad skiriu savo laiką tam, kam noriu.

Buvo arba yra ir tokių draugysčių, kurios atėjusios iš mokyklos, būrelių, universiteto ar bendro kiemo, kuriame augome. Vienas prisimenu su šypsena, kiek daug nuveikėm kartu ir kaip gaila, kad nebendraujame, kaip anksčiau, kitas visai pamiršusi ir nesidomiu jų gyvenimu, dėl kitų liūdžiu, kad nutrūko bendravimas dėl natūralių priežasčių, bet kontakto atnaujinti net ir bandant nepavyko..

Yra ir tokių, kurios laiko pyktį ant manęs, nes rodžiau per mažai dėmesio, pasakojau iš savo gyvenimo per mažai istorijų, susitikimams neradau laiko ar noro. Šiuolaikiniame pasaulyje labai lengva paimti ir išmesti iš draugų socialiniame tinkle, nieko neaiškinant kodėl. Man aiškinimo žinoma ir nereikia, viską suprantu pati, bet nepuolu teisintis, nes skirtingas gyvenimo tempas išskyrė mus. Nors ir nebendrauju, bet pati niekada nelaikau pykčio ar nemėtau iš draugų kažkada buvusių artimų draugių, nes nežinia kada netikėtai gali atsinaujinti ryšys, be to viena akim vis tiek pasižiūriu, kokia linkme vyksta gyvenimas.

Na, o dabar tai, kas svarbiausia. Kai nustojau vaikytis madingų pažinčių, mano gyvenime per paskutiniuosius porą metų atsirado dvi naujos pažintys, natūraliai, be siekimo susidraugauti, dvi pažintys, kurios abipusiai mezgės ta linkme, kai po kurio laiko galėjai drąsiai tarti: turiu dvi naujas drauges, ne pažįstamas. Jos abi labai skirtingos, bet abi tokios nenormalios gerąja prasme. Jos abi manęs pasiilgsta, nebijo to pripažinti, jos abi sako komplimentus man, kartais banalius, bet tokius tikrus, kai tikiu jų žodžiais neabejodama, jos dovanoja dovanas be progų, nes taip nori, o ne todėl, kad taip reikia. Jos dievina mano Odrę, tiek, kiek įmanoma dievint ne savą vaiką. Su viena iš jų aš kandesnė, su kita švelnėsnė, bet taip gaunasi natūraliai dėl jų charakterio.

Ką aš joms duodu? Turbūt tą patį, ką ir jos man. Pašnekesiai visom temom, pasiilgimas, noras dažniau ir ilgiau matytis, visiškas buvimas savimi, ar neplauta galva, ar be makiažo – koks skirtumas, jos mane mato tikrą.

---

Galvojau, kad gyvenime naujų tikrų draugų sunkiai susirandama, nes gražiausios draugystės istorijos parsinešamos iš vaikystės, bet aš klydau! Mes dar tiek kartu nuveiksim, panos! Stengsiuosi nesugadinti santykių, kaip jie kartais sugenda su brangiais žmonėmis. Su vienais iš jų dėl principų, su kitais dėl neapgalvotų žodžių, veiksmų. Džiugu, kad tikros draugystės atlaiko ir laiką ir miestų skirtumus, o su kuriais keliai išsiskyrė – gal tie keliai kada susikirs ir vėl jei bus abipusis noras, o kol kas aš duodu tiek, kiek gaunu. Su abejingais – abejingumu, su mylinčiais – dalinu meilę atgal.

Linkiu kiekvienai turėti draugę, prieš kurią nereiks apsimetinėti geresne nei esi ir kuriai papasakojus savo planus, nejausi nei kruopelytės pavydo ar nepalaikymo balse, ar papasakojus dalykus, kurie neduoda ramybės, ji įsijautus sugalvos, ką tau patarti ar kaip padėti iš savo pusės❤️

Myliu jūs dvi mano šviežienos

Beata

Šiek tiek apie miegą ir kuriami siužetai galvoje..

Mano vyras yra iš tų laimingųjų žmonių, kur tik padėjęs galvą ant pagalvės, užmiega. Jis nežino žodžių ir žodžių junginių, tokių kaip nemiga, nesimiega, sunku užmigti ir panašiai. Kažkada esu skaičiavus, kiek laiko trunka jo užmigimas, tai, jei neklystu, tai buvo 10 ar 15 sekundžių. Man tai protu nesuvokiama, kaip įmanoma toks greitas atsijungimas nuo viso tą dieną supusio pasaulio. Yra buvę kartų, kai šnekamės lovoj, išrutuliojam kokią temą, tada nutylame viską aptarę ir po 2-3 min. vyras taria:

– Beata, man nemiga, negaliu užmigti,- tada abu garsiai juokiamės, nes iš praktikos žinau, kad jo nemiga truks iki 5 minučių maksimum. Visada tai pasitvirtino ir aš jam pavydžiu kartais tokio greičio.

Man su miegu yra absoliučiai kiti reikalai. Aš galiu būti pavargus kaip arklys, dirbantis visą dieną laukuose, aš galiu būt visą dieną prabuvusi gryname ore, gulėjusi vonioje prieš miegą, sportavusi intensyviai ir dar dariusi įvairiausių triukų – niekada neužmiegu labai greitai (išimtis buvo pirmas nėštumo semestras, kai galėjau turbūt stovėdama užmigti). Negana to, kad aš taip lengvai neužmiegu, tai dar mintyse ir scenarijus kuriu, kartais tokius beprotiškus, kokie gyvenime net negalėtų įvykti, apie kuriuos net gėda sakyti turbūt būtų :). Vieni scenarijai – linksmi, malonūs, kiti, kaip bebūtų gaila, ir dažniausiai lendantys į sąmonę – nemalonūs, skaudūs, kur turiu save stabdyti mintyse, nes tokiu galvojimu atrodo ir prišauksiu nelaimes ir scenarijaus išsipildymą. Gaila, neužsirašau visų prigalvotų minčių, bet kartais būnu Super Moteris, kai kažką gelbėju, kažkam padedu, kartais visiška blogiete, norinčia pakenkti man nepatinkantiems žmonėms.

Lietuvą krečiant skandalui, kai iš Kaune gyvenančios šeimos buvo atimti du vaikai, vakar kažkaip nesąmoningai įšokau į labai panašų scenarijų, užsigalvojusi apie išgyventus tos šeimos jausmus.

Skambutis į buto duris.

-Laba diena,- prisistato moteris su dalykiniu kostiumėliu. Ar jūs Beata Antužė?

-Taip,- atsakau.

-Atvažiavome paimti jūsų dukros Odrės Antužytės, nes gavome kaimynų skundą dėl vaiko nepriežiūros.

Mintyse pagalvoju, kad žinant, kokių isterijų porą sykį mano vaikas turėjo, realu, kad kaimynai paskambino. Tai galėjo būti tik senukų pora, gyvenanti po manimi, nes virš mūsų buto – tik stogas, o miegamojo siena jungiasi su alkoholiko butu, kuriam vienintelis interesas – išgerti, todėl jis neskambintų (be to bijo manęs, nes porą kartų taip esu daužiusi sieną ir rėkus jam rusiškai, kad nutiltų, kad tiesiog vengia mane sutikti ir pažiūrėti į akis). Toliau įvykiai labai greit rutuliojasi, vaikas išplešiamas man iš rankų, nespėjus jos net normaliai aprengti ir nešamas laiptais žemyn. Odrė verkia taip, kaip nesu jos girdėjus verkiant, o aš šoko būsenos ištikta bėgu į apačią paskui ir rėkiu visa gerkle įvairiausius sakinius.

-Atiduokit man Odrę!!!!!!!!!!!! Ji net pietų miego ramiai nepamiega be manęs, gyvūliai jūs!!!!!!!!!!!!!! Aš visada turiu būti šalia, aš jai didžiausias saugumo garantas, sužalosite vaiką, atplėšdami nuo manęs!!!!

Rėkiu nesavu balsu, ašaros mainosi su varvančia nosimi, aplink žmonės žiūri į mane, į klykiantį vaiką ir moterį, sėdančią į automobilį su mano dukra. Diena saulėta ir graži, bet šaltukas spaudžia stipriai. Moteris nuvažiuoja. Grįžtu namo visa pilna bejėgiškumo ir skambinu vyrui bei artimiausiai draugei. Vyrui supasakoju greit viską, springdama nuo ašarų, vyras jau turbūt pakeliui namo. Skambinu draugei.

-Iš manęs atėmė Odrę, mano vienintelę Odrę, be kurios nematau gyvenimo prasmės. Prašau, daryk kažką, padėk man, nes numirsiu arba nusižudysiu, važiuosi į mano laidotuves, jei neatgausiu Odrės. Gal galima sumokėti daug daug pinigų Odrės globėjams, kad slapta man ją atiduotų, be valstybės žinios, prašau pasidomėk, tu juk žinai, kad visus pinigus atiduosiu per visą savo gyvenimą iki paskutinio cento!!!!

Ir čia atsipeikėju. STOP BEATA, nuėjai per toli, nes pravirkai lovoj. Vyras miega, dukra šalia ramiai miega taip pat, o tu guli ir verki dėl to, kas būtų jeigų būtų. Mėginu save nuraminti, perkeliu mintis kažkur kitur, net nepasakysiu kur, nepamenu. Rodos, po truputėlį užmiginėju…..

Tai čia mano absurdiškas siužetas, o kažkas tikrai išgyveno panašų, kai širdis plyšo pusiau turbūt..

O dabar klausimas skaitytojoms, ar aš viena tokia nenormali, ar yra daugiau moterų, kurios prieš miegą prisigalvoja panašių nesąmonių? Kaip ir minėjau, aplanko ir gerų minčių, kai susidėlioju tobulą dieną ar kitokias teigiamas emocijas, bet dažniau vis gi blogos mintys lenda. Nesuprantu, kada tas atėjo ir kodėl galvoj kuriasi scenarijai, bet nieko padaryti negaliu. Kartais pačiai norisi savęs paklausti,- ką tu rūkai, Beata. :))

Nusišypsau ir atsakau sau, ogi nieko, nei cigarečių, nei kaljano, nieko nerūkau ir nevartoju, tik saldumynai mano narkotikas.

Gražios dienos visoms, parašykite man, jei turite ką papasakoti, o aš važiuoju pirkti batų, kurios vakar pasimatavau, o dabar gailiuosi, kad jie dar ne mano garderobe :))

Beata

Kai supranti, kokia tai opi problema – vaisingumas..

Sveikos, mielos skaitytojos,

Labai noriu padėkoti visoms rašiusioms ir išliejusioms širdį, po to, kai pasirodė mano šeimos istorija 15 min portale. Jūs net neįsivaizduojate, kaip skaudu skaityti buvo, kai vaikelio nesusilaukiate, atrodo, visą amžinybę. Per šias dienas atrašiau turbūt 30, ar daugiau laiškų, paskaičius jūsų istorijas. Šiuo metu atostogaujame su šeima, tad vyras net pyktelėjo, kiek laiko praleidžiu prie telefono, tačiau, negalėjau gavusi žinutes tik perskaityti ir palikti atrašyti vėliau.. Nors visoms atrašiau panašiu tekstu, tačiau tai nebuvo tik copy and paste, mintyse perkračiau kiekvienos istoriją. Nors sveikato problemos skirtingos, arba jų išvis nėra, pasak daktarų, tačiau visos išgyvenate tą patį skausmą, vis dar nesusilaukdamos savo stebūklo. Buvo ir klausiančių, ar tai ne reklama, tačiau noriu dar kartą patikinti, kad NE, tai ne reklama, tai tikra, nepagražinta mano pastojimo istorija. Reklama, šiuo atveju, nebent pačiai homeopatijai, o ne daktarui.

Buvo, kas išliejo tulžį komentaruose, teigdami, kad homeopatija tai apgaulė, tačiau noriu pabrėžti, kad niekada nesakiau, kad 100 procentų žinome su vyru, kas mums padėjo! Viena tik manau, kad ir kaip tikėčiau, nežinau, ar be gydymo staiga atsirastų ovuliacija, kuri man nevyko. Dar noriu pridurti, kad to paties daktaro prižiūrimi, gėrėme ne tik žirnelius ir tinktūras, bet ir maisto papildus moteriškai ir vyriškai reprodukcijai gerinti, kurie oficialiai parduodami ir kurie yra taip pat augaliniai.

Mes su vyru esame SVEIKO PROTO, ir jei homeopatija ir padėjo šioje vietoje, tai vaikui rimtai susirgus, nepulčiau gydyti tokiu pačiu būdu, nes reikia greito rezultato sveikti, o ne spėlioti, išgys ar ne, vien tik nuo homeopatinių preparatų. Ir ne, skiepų mes irgi neatsisakėme, dukrytė skiepyta, mūsų manymu, būtiniausiais skiepais.

Skaudžiausia buvo skaityti tų moterų istorijas, kurios jau turėjo dirbtinį apvaisinimą, pastojo ir deja – persileido. Sunku parinkt tinkamus žodžius paguosti, tačiau dar kartą trumpai suvardinsiu, mano manymu, punktus, kurie veda prie gyvybės užsimezgimo:

• ATSIPALAIDUOKITE. Pasistenkite negalvoti, tik apie vaiko darymą, nes kol mes su vyru tik apie tai mąstėm, tol nieko ir nesigavo. Kai tik paleidau mintis ir mėgavausi laiku dviese, tada ir pastojau. Jeigu atsipalaiduojate išgerdamos skanų kokteilį – pirmyn! Patikėkite, jūsų vaikui nieko nebus, jei tą vakarą ir užsimegztų gyvybė (nekalbu apie visišką girtumą!)
• IŠMĖGINKITE HOMEOPATIJĄ. Nieko neprarasite! Jūsų sveikatai neatsiras jokių grėsmių ar komplikacijų, kurių gali atsirasti lankantis vaisingumo klinikose. Jums ar jūsų vyrui nebus daroma jokių skausmingų procedūrų, jums nereiks praleisti namie laiko, neinant į darbą ir gulint lovoje.
• TIKĖKITE. Nepraraskite tikėjimo po pirmojo, antrojo ar kažkelinto mėnesio, kol dar nebus rezultato! Tikėjimas visada veikia labai teigiamai bet kurioje srityje, tad jūs negalite nei sekundei suabejoti, kad jums nepavyks. Jei pasirinksite gydytis homeopatiškai, turėkite kantrybės, kadangi kitoms poroms prireikia ne trijų mėnesių, kaip mums, o galbūt ir metų (turbūt priklauso nuo to, kokia organizmo problema ir kiek ji įsisenėjus). Aš visada žinojau, kad susilauksiu vaikučio ir kad kito varianto nebus 🙂

Turbūt tiek pamąstymų ir apžvalgos šiam kartui. Dar kartą iš visos savo širdies linkiu visoms nešioti po širdimi gyvybę ir visų, kurioms pasiseks, kurios norės padrąsinimo, paguodos, atsakymų į klausimus- lauksiu laiškų! ❤️

Linkėjimai iš Turkijos nuo dviejų merginų, Beatos ir Odrės.