Žiūriu darbe pro langą ir jaučiuosi tokia rami, kad nesergu “pirmo vaiko sindromu“, kai plėšiausi tarp galvojimo, kaip reikės iškristi iš darbo rinkos, ką reikės veikti visus du metus , kaip po to dirbti mylimą ir įdomų darbą, kai vaikas sirgs (ir niekas čia prie manęs nesitaikys), kai būsiu po “užsisėdėjimo“ namie ir kas mane ims darbo rinkai. Plėšiausi ir galvodama, ką veikti, kad vis gi save realizuoti pilnai. Ėmiausi makiažų mokslo, pradėjau dirbti dar nėštume, kol nusibodo aukoti šeštadienio rytus klientėms ir pandemija padėjo apsispręsti, kad koks palengvėjimas, kai makiažų neatlieku. Teko porą sykių prikelti makiažo atlikimus šiemet, buvo visai “fun“, kai matai galutinį rezultatą, bet turbūt tai ir gali likti tik hobiu, ne darbu 🙂 Norą nedirbti paformavo ir viena itin nenusisekusi klientė, kai išleidus ją, organizmas šoko į tokį stresą, kad rankos drebėjo, ašaros krito kaip pupos ir vienintelis dalykas, ką norėjau daryti, tai paskambinti draugei apsiverkus ir iškloti kaip sunku dirbti su “bobom“. Paskambinau, išsišnekėjom, bet teko ilgai “gydytis“ nuo to purvo, kurį patyriau tas 2h būdama su ja. Supratau, kad pasiduoti negaliu ir kad viena bjauri klientė negali manęs sužlugdyti.
Kodėl atėjo ramybė šiemet? Tuoj paaiškinsiu. Ogi viskas itin paprasta – gimus Odrei ir pabuvus pusantrų metų namie, gyvenimas viską pats sudėliojo, kaip turi būti su mano darbais ir tolimesnėm pareigom. Grįžau po direktoriaus įkalbinėjimų į įmonę, kurioje ir dirbau iki nėštumo. Ten jau po kelių mėnesių jaučiausi labai nelaiminga ir nereikalinga, tad ėmiausi naujo darbo paieškos. Greitai apsisprendžiau ir be jokio gailesčio išėjau “pakvėpuoti“ nauju oru, naujais žmonėmis. Kvėpavau, džiaugiausi pusantrų metų (net ir su vidiniais pokyčiais įmonėje ir mano pareigose dėl pasaulinės situacijos su Covid), kol – “VĖL IŠSISĖMIAU“…
2021-ųjų vasarą intensyviai puoliau ieškoti naujo oro, naujo kvėpavimo, kur jausčiausi taip, kaip jaučiasi “svarbūs ir sprendimus priimantys įmonėse žmonės“. Siunčiau CV į aukštas ir įdomias pozicijas, ir buvau net gi pakviesta į pokalbius, kurie du iš jų, taip giliai strigo širdyje po kažkelinto etapo nesėkmės, kad vėl – ašaros, kaltinimai savęs, kodėl nebuvau pakankamai stipri toms pozicijoms ir kodėl atrinko ne mane, kai buvau per plauką nuo sėkmių, kaip teigė įmonių atsakingi asmenys. Pamenu vibruojantį telefoną darbe ir numerį, kurio skambučio laukiau dėl atsakymo naujai pozicijai ir tą neviltį išgirdus, kad pritrūko labai nedaug. Ašaros, tekėdamos per veidą, nuvalė mano makiažą ir atrodžiau sau kaip “nevykėlė“ visomis prasmėmis, kol kolegos, kurie žinojo apie mano kandidatavimus, guodė mane.
Žinote, pokalbiuose dalyvaudama aš nežinojau, kad po širdimi jau nešioju naują gyvybę, kurią planavome su vyru apsitarę, kad būtų tinkamas laikas, nors ir labai noriu naujų karjeros vingių. Mes netikėjome, kad galėtų pasisekti taip greit, todėl niekas manęs nestabdė neieškoti “ naujo fronto“. Ir vėl – gyvenimas sudėliojo viską taip, kaip turi būti, ir dabar galvoju, kad ne veltui man nepasisekė naujose pozicijose, nes tiesiog tam nebūtų buvęs tinkamas laikas 🙂 Ašaros nudžiūvo, ir jas pakeitė džiaugsmas, kad savo šeimai dovanosime dar vieną didelę dovaną – kūdikį.
Todėl dabar su antru nėštumu man viskas kitaip. Karjeros nebereikia, nes ji nebe tokia svarbi, kai būsiu dviejų vaikų mama. Mūsų šeimos saugumą užtikrina ir vyras, šalia kurio jaučiuosi, kaip jaučiasi turbūt pati Zelenskio žmona ir visa galybė Ukrainos žmonių…
Žinau, kad gims ir nauji norai, nauji siekiai, ką turiu veikti ir ko imtis, kad jaustis laiminga ir visai tai – ne apie pinigus, visa tai apie savo misiją, nuo kurios “kaifuočiau“. Darbo dienas užbaiginėju toje pačioje įmonėje su visiška ramybe, kad padariau viską, ką galėjau čia ir kad planų grįžti į tą pačią poziciją – nėra. Sutikau nuostabių žmonių, su kuriais, tikiu, mažiau ar daugiau keliai sueis ir už įmonės ribų, išmokau daug naujų dalykų, išmokau ramybės ir tvirtumo.
Šiemet teko daug pamokų išmokti ir nesusijusių su darbine veikla, teko skalbti pagalves nuo ašarų priverktų, teko daug apmąstyti gyvenimo, suvokti kas tikra, o kas – buvo mano “demonai“, trukdę būti tokiu žmogumi, kokiu noriu būti aplinkiniams ir sau. Pamokas padėjo išmokti ir specialisto pagalba, kur daug dalykų, daug mano elgesio modulių susidėliojo į stalčiukus, kodėl vieni ar kiti dalykai žudė mane. Laiko neatsuksi atgal, kad pakeisti tam tikrus dalykus, tačiau šiai dienai gyvenu vis dar besimokydama būti geresne, nei buvau vakar bei atrasti naują save.
Man jau kvepia pavasariu, o besispardantis kūdikis gimdoje primena, kokiam gražiam etape būsiu ir vėl visai netrukus! 🙂
Iki, mielosios,
Beata ❤
Odrės mamos užrašai 