Mano vyras yra iš tų laimingųjų žmonių, kur tik padėjęs galvą ant pagalvės, užmiega. Jis nežino žodžių ir žodžių junginių, tokių kaip nemiga, nesimiega, sunku užmigti ir panašiai. Kažkada esu skaičiavus, kiek laiko trunka jo užmigimas, tai, jei neklystu, tai buvo 10 ar 15 sekundžių. Man tai protu nesuvokiama, kaip įmanoma toks greitas atsijungimas nuo viso tą dieną supusio pasaulio. Yra buvę kartų, kai šnekamės lovoj, išrutuliojam kokią temą, tada nutylame viską aptarę ir po 2-3 min. vyras taria:
– Beata, man nemiga, negaliu užmigti,- tada abu garsiai juokiamės, nes iš praktikos žinau, kad jo nemiga truks iki 5 minučių maksimum. Visada tai pasitvirtino ir aš jam pavydžiu kartais tokio greičio.
Man su miegu yra absoliučiai kiti reikalai. Aš galiu būti pavargus kaip arklys, dirbantis visą dieną laukuose, aš galiu būt visą dieną prabuvusi gryname ore, gulėjusi vonioje prieš miegą, sportavusi intensyviai ir dar dariusi įvairiausių triukų – niekada neužmiegu labai greitai (išimtis buvo pirmas nėštumo semestras, kai galėjau turbūt stovėdama užmigti). Negana to, kad aš taip lengvai neužmiegu, tai dar mintyse ir scenarijus kuriu, kartais tokius beprotiškus, kokie gyvenime net negalėtų įvykti, apie kuriuos net gėda sakyti turbūt būtų :). Vieni scenarijai – linksmi, malonūs, kiti, kaip bebūtų gaila, ir dažniausiai lendantys į sąmonę – nemalonūs, skaudūs, kur turiu save stabdyti mintyse, nes tokiu galvojimu atrodo ir prišauksiu nelaimes ir scenarijaus išsipildymą. Gaila, neužsirašau visų prigalvotų minčių, bet kartais būnu Super Moteris, kai kažką gelbėju, kažkam padedu, kartais visiška blogiete, norinčia pakenkti man nepatinkantiems žmonėms.
Lietuvą krečiant skandalui, kai iš Kaune gyvenančios šeimos buvo atimti du vaikai, vakar kažkaip nesąmoningai įšokau į labai panašų scenarijų, užsigalvojusi apie išgyventus tos šeimos jausmus.
Skambutis į buto duris.
-Laba diena,- prisistato moteris su dalykiniu kostiumėliu. Ar jūs Beata Antužė?
-Taip,- atsakau.
-Atvažiavome paimti jūsų dukros Odrės Antužytės, nes gavome kaimynų skundą dėl vaiko nepriežiūros.
Mintyse pagalvoju, kad žinant, kokių isterijų porą sykį mano vaikas turėjo, realu, kad kaimynai paskambino. Tai galėjo būti tik senukų pora, gyvenanti po manimi, nes virš mūsų buto – tik stogas, o miegamojo siena jungiasi su alkoholiko butu, kuriam vienintelis interesas – išgerti, todėl jis neskambintų (be to bijo manęs, nes porą kartų taip esu daužiusi sieną ir rėkus jam rusiškai, kad nutiltų, kad tiesiog vengia mane sutikti ir pažiūrėti į akis). Toliau įvykiai labai greit rutuliojasi, vaikas išplešiamas man iš rankų, nespėjus jos net normaliai aprengti ir nešamas laiptais žemyn. Odrė verkia taip, kaip nesu jos girdėjus verkiant, o aš šoko būsenos ištikta bėgu į apačią paskui ir rėkiu visa gerkle įvairiausius sakinius.
-Atiduokit man Odrę!!!!!!!!!!!! Ji net pietų miego ramiai nepamiega be manęs, gyvūliai jūs!!!!!!!!!!!!!! Aš visada turiu būti šalia, aš jai didžiausias saugumo garantas, sužalosite vaiką, atplėšdami nuo manęs!!!!
Rėkiu nesavu balsu, ašaros mainosi su varvančia nosimi, aplink žmonės žiūri į mane, į klykiantį vaiką ir moterį, sėdančią į automobilį su mano dukra. Diena saulėta ir graži, bet šaltukas spaudžia stipriai. Moteris nuvažiuoja. Grįžtu namo visa pilna bejėgiškumo ir skambinu vyrui bei artimiausiai draugei. Vyrui supasakoju greit viską, springdama nuo ašarų, vyras jau turbūt pakeliui namo. Skambinu draugei.
-Iš manęs atėmė Odrę, mano vienintelę Odrę, be kurios nematau gyvenimo prasmės. Prašau, daryk kažką, padėk man, nes numirsiu arba nusižudysiu, važiuosi į mano laidotuves, jei neatgausiu Odrės. Gal galima sumokėti daug daug pinigų Odrės globėjams, kad slapta man ją atiduotų, be valstybės žinios, prašau pasidomėk, tu juk žinai, kad visus pinigus atiduosiu per visą savo gyvenimą iki paskutinio cento!!!!
Ir čia atsipeikėju. STOP BEATA, nuėjai per toli, nes pravirkai lovoj. Vyras miega, dukra šalia ramiai miega taip pat, o tu guli ir verki dėl to, kas būtų jeigų būtų. Mėginu save nuraminti, perkeliu mintis kažkur kitur, net nepasakysiu kur, nepamenu. Rodos, po truputėlį užmiginėju…..
Tai čia mano absurdiškas siužetas, o kažkas tikrai išgyveno panašų, kai širdis plyšo pusiau turbūt..
O dabar klausimas skaitytojoms, ar aš viena tokia nenormali, ar yra daugiau moterų, kurios prieš miegą prisigalvoja panašių nesąmonių? Kaip ir minėjau, aplanko ir gerų minčių, kai susidėlioju tobulą dieną ar kitokias teigiamas emocijas, bet dažniau vis gi blogos mintys lenda. Nesuprantu, kada tas atėjo ir kodėl galvoj kuriasi scenarijai, bet nieko padaryti negaliu. Kartais pačiai norisi savęs paklausti,- ką tu rūkai, Beata. :))
Nusišypsau ir atsakau sau, ogi nieko, nei cigarečių, nei kaljano, nieko nerūkau ir nevartoju, tik saldumynai mano narkotikas.
Gražios dienos visoms, parašykite man, jei turite ką papasakoti, o aš važiuoju pirkti batų, kurios vakar pasimatavau, o dabar gailiuosi, kad jie dar ne mano garderobe :))
Beata
Odrės mamos užrašai 