Aš neretai savo gyvenime stengdavausi susidraugauti su gražiais, statusą visuomenėje turinčiais, patraukliais žmonėmis (dažniausiai moterimis). Nežinau kodėl, bet matyt man atrodė, kad nuo to tapsiu laimingesnė, labiau vertinama, ar tiesiog pati atrodysiu ir jausiuos svarbi, kai pašonėje eis tokia draugė. Aš nebūdavau įkyri savo skambučiais, laiškais ar dar velniai žino kuom, aš tiesiog ieškodavau bendrų interesų, kas galėtų mus suvesti bendrauti daugiau. Aš apsimesdavau kartais tuom, kuo nesu, kad pasiekčiau savo tikslą. Pripažinsiu, man pavykdavo… Laikinai. Mes retkarčiais gerdavom kavą susitikusios, pietaudavom ir plepėdavom, bet nuo to man nebuvo nei geriau, nei šilčiau, nei buvau kažkur labiau vertinama (net nežinau, nei kokioje srityje mane turėjo vertinti ir net nežinau kokia komisija turėjo tą daryti). Kaip man tekdavo nusivilti, kai suprasdavau, kad mūsų niekas nesieja, gyvename absoliučiai skirtingus gyvenimus, nesutampa bio laukai, nerandame bendrų temų, nei man JI įdomi, nei aš JAI. Po keletos tokių trumpų “draugysčių“ atsibudau ir suvokiau, kad dirbtinai iššauktas mėginimas bendrauti, niekada neduos malonaus rezultato nei vienai pusei.
Tada gyvenime pasitaikė su manim bandančių susidraugauti moterų, kurioms, matyt, aš esu įdomi, traukianti bendrauti. Niekada nebandžiau atstumti ar nemandagiai pasakyti, kad man neaktuali artimesnė draugystė, tačiau protingos ir pačios suprato, o su kitom natūraliai nutrūkdavo bet koks dirbtinai palaikytas ryšys. Suprasdavau, kad nei jos kaltos, kad nori bendrauti su manim, nei aš kalta, kad skiriu savo laiką tam, kam noriu.
Buvo arba yra ir tokių draugysčių, kurios atėjusios iš mokyklos, būrelių, universiteto ar bendro kiemo, kuriame augome. Vienas prisimenu su šypsena, kiek daug nuveikėm kartu ir kaip gaila, kad nebendraujame, kaip anksčiau, kitas visai pamiršusi ir nesidomiu jų gyvenimu, dėl kitų liūdžiu, kad nutrūko bendravimas dėl natūralių priežasčių, bet kontakto atnaujinti net ir bandant nepavyko..
Yra ir tokių, kurios laiko pyktį ant manęs, nes rodžiau per mažai dėmesio, pasakojau iš savo gyvenimo per mažai istorijų, susitikimams neradau laiko ar noro. Šiuolaikiniame pasaulyje labai lengva paimti ir išmesti iš draugų socialiniame tinkle, nieko neaiškinant kodėl. Man aiškinimo žinoma ir nereikia, viską suprantu pati, bet nepuolu teisintis, nes skirtingas gyvenimo tempas išskyrė mus. Nors ir nebendrauju, bet pati niekada nelaikau pykčio ar nemėtau iš draugų kažkada buvusių artimų draugių, nes nežinia kada netikėtai gali atsinaujinti ryšys, be to viena akim vis tiek pasižiūriu, kokia linkme vyksta gyvenimas.
Na, o dabar tai, kas svarbiausia. Kai nustojau vaikytis madingų pažinčių, mano gyvenime per paskutiniuosius porą metų atsirado dvi naujos pažintys, natūraliai, be siekimo susidraugauti, dvi pažintys, kurios abipusiai mezgės ta linkme, kai po kurio laiko galėjai drąsiai tarti: turiu dvi naujas drauges, ne pažįstamas. Jos abi labai skirtingos, bet abi tokios nenormalios gerąja prasme. Jos abi manęs pasiilgsta, nebijo to pripažinti, jos abi sako komplimentus man, kartais banalius, bet tokius tikrus, kai tikiu jų žodžiais neabejodama, jos dovanoja dovanas be progų, nes taip nori, o ne todėl, kad taip reikia. Jos dievina mano Odrę, tiek, kiek įmanoma dievint ne savą vaiką. Su viena iš jų aš kandesnė, su kita švelnėsnė, bet taip gaunasi natūraliai dėl jų charakterio.
Ką aš joms duodu? Turbūt tą patį, ką ir jos man. Pašnekesiai visom temom, pasiilgimas, noras dažniau ir ilgiau matytis, visiškas buvimas savimi, ar neplauta galva, ar be makiažo – koks skirtumas, jos mane mato tikrą.
Galvojau, kad gyvenime naujų tikrų draugų sunkiai susirandama, nes gražiausios draugystės istorijos parsinešamos iš vaikystės, bet aš klydau! Mes dar tiek kartu nuveiksim, panos! Stengsiuosi nesugadinti santykių, kaip jie kartais sugenda su brangiais žmonėmis. Su vienais iš jų dėl principų, su kitais dėl neapgalvotų žodžių, veiksmų. Džiugu, kad tikros draugystės atlaiko ir laiką ir miestų skirtumus, o su kuriais keliai išsiskyrė – gal tie keliai kada susikirs ir vėl jei bus abipusis noras, o kol kas aš duodu tiek, kiek gaunu. Su abejingais – abejingumu, su mylinčiais – dalinu meilę atgal.
Linkiu kiekvienai turėti draugę, prieš kurią nereiks apsimetinėti geresne nei esi ir kuriai papasakojus savo planus, nejausi nei kruopelytės pavydo ar nepalaikymo balse, ar papasakojus dalykus, kurie neduoda ramybės, ji įsijautus sugalvos, ką tau patarti ar kaip padėti iš savo pusės❤️
Myliu jūs dvi mano šviežienos
Beata
Odrės mamos užrašai 