Vakar Klaipėdoje nebuvo pats gražiausias oras, kadangi sniegas praktiškai ištirpęs, tai gatvės ir takeliai nukloti purvu nuo pastarųjų dienų lietaus. Mane pradėjusi graužti sąžinė, išviliojo su Odre išeiti į kiemą, kadangi keletą dienų nosį iškišdavom tik apsipirkti maisto. Gerai apmąsčius jos aprangą, supratau, kad nei švari nei sausa ji negrįš, nes vis dar “pagauna zuikių“, todėl žinojau iškart, kad skalbimas garantuojai bus įtrauktas į tolimesnę dienotvarkę. Apsirengėm ir išėjom pasivaikštinėti į Kar Kar miesto parką. Jau po 15 minučių Odrė atrodė kaip iš deguto statinės ištrauktas vaikas, bet problemos nedariau – suradus švaresnę balutę, apiploviau jos striukytę ir kelnytes. Taip bevaikštinėdamos priėjome vaikų žaidimo aikštelę su keletu įrengtų supynių bei čiuožyklų. Odrei ten patinka, nes aš leidžiu jai čiuožti nuo čiuožyklos, sugaudama ją apačioj ir pasupu ją ant supynių. Mums besilinksminant, į žaidimų aikštelę įeina dar viena mama su dviem vaikučiais (mergytė – panašiai kaip manoji, gal 1,5 metų amžiaus ir berniukas turbūt 3 metukų). Pamačiusi, kad supynė užimta, nes supu Odrę, praeidama pro šalį nusišypso, pasakydama, kad greičiau ta vasara ateitų! Linkteliu jai ir pasakau, kad tikrai taip. Ji nueina su dukryte ant kitos supynės, o jos sūnus pradeda karstytis ant laipyklių. Na čia ir prasidėjo mano šio įrašo esmė… Viskas, ką girdžiu iš jos lūpų vaikams, tai Neik, Nesiliesk, Nelipk, Neimk, Išsipurvinsi, Nukrisi. Gaila neskaičiavau, kiek kartų ji drausmino vaikus, bet to buvo gana, kad kiek vėliau pabėgčiau iš aikštelės. Mintyse pagalvojau, kad nežinau kada būti vaiku, jei ne vaikystėje, kai susipurvini, nukrenti, išsivolioji ir tt. Netrukus jos sūnus pravirko, nes mama neleido veikt ką jis nori, ji primygtinai siūlė eit į futbolo aikštelę, kur jis galės paspardyti kamuoliuką, o dukrytė tiesiog spiegė, kai jai atsisėdus ant čiuožyklos ir mamai pamačius, kad ten šiek tiek šlapia, jinai strimgalviais ir aikčiodama atlėkė ją pakelti. Su siaubu žiūrėjau vogčiomis keletą minučių ir tada Odrei leidau dar daugiau veikti ir voliotis, nei iki šiol. Ji čiuožė nuo šlapios čiuožyklos, voliojosi prie supynių, krito ant likusio šlapio sniego ir tiesiog juokėsi. Dabar jau toji mamytė į mane vogčiomis žiūrėjo ir turbūt galvojo, kad aš ne pilno proto…..
Pavargusi nuo žodžio Ne ir vaikų ašarų, apsisukau ir nuėjau su Odre toliau džiaugtis nešvariu oru. Įrašiau “ant karštųjų“ draugei keletą balso žinučių, klausdama, ar aš nenormali mama ir reikia vaikams kieme neleisti būti vaikais, ar ji tikra keistuolė.. Draugė, žinoma, pritarė man, nes savo sūnų augina panašiai kaip ir aš Odrę. Sako vaikas labiau lavėja, kai duodame daugiau laisvės.
Na o kita istorijos dalis bus apie parke vaikštinėjančią močiutę, kuri prekiauja savo megztom kojinytėm, pirštinytėm ir kuriuos siūlo mamoms, užsukančioms į parką. Močiutė, sakyčiau, ne jaunesnė nei 85 metų. Labai šilta ir miela asmenybė atrodo, nes sutinku ją gan dažnai, tačiau niekad neperku nieko, nes nelabai mėgstu megztų dalykų, o ir mano mama Odrei numezgusi žiemai būtiniausių dalykų.
Dar prieš Kalėdas sukau galvą kaip jai padėti parduoti daugiau mezginių, nes žinojau, kad ji tikrai sunkiai verčiasi. Teko ją matyti ir konteineryje, ieškančią maisto, teko ir matyti, kaip man išmetus šiek tiek su kvapeliu vištienos krūtinėlę, močiutė ją greit įsidėjo į maišelį.
Sugalvojau, atrodo, genialų planą! Pamąsčiau, kad iki Kalėdų sutikus ją, nupirksiu visas jos turimas kojines ir pirštines, nufotografuosiu pačią močiutę, pakalbinsiu, išklausinėsiu gyvenimo istoriją, įdėsiu į internetą (ne tokia ir geniali ta mano mintis, taip jau darė daug kas :/) ir taip greičiau parduosiu jos mezginius, o galbūt surinksiu net ir daugiau pinigėlių. Tiesiog svaigau iš pasimėgavimo, kokį gerą darbą padarysiu, nes labai mėgstu kartas nuo karto daryti gerus darbus senyvo amžiaus žmonėms. Na bet realybė sudaužė mano svajonę į šipulius. Visų pirma, iki Kalėdų jos nesutikau, nors bėda menka, bet vis tiek, galvojau prieš Šventes padaryti gerą darbą bus smagiau, visų antra – sutikau aš ją vakar, pasiruošiau mintyse kalbą ir……. ir ji pabėgo nuo manęs!
Ji ėjo prie manęs ramiai su šypsena siūlydama pirkti mezginių, aš eilinį sykį atsisakiau ir pradėjau dėstyt savo genialų planą:
– Močiut, ar galiu jus nufotografuoti ir įdėti į internetą, kur jūsų darbus pamatys daugiau žmonių ir taip lengviau parduosim? Papasakotumėt man šiek tiek apie save, ką veikėt gyvenime!
Na, o tada įvyko tai, ko nesitikėjau, ji šaukė neeeeeenoooooriu, nereeeeeikia ir besidengdama delnu (nors telefono net nebuvau išsitraukus) pradėjo greitu žingsniu tolti parke nuo manęs, vis atsisukdama ir stebėdama, ar neseku jos.. Nespėjau nei paaiškinti, kad taip būtų nauda jai.. likau apšalus ir nesupratus, ko ji išsigando, ar parodyti savo sunkaus gyvenimo, ar kad esu iš kokios baisios valstybinės institucijos ir įduosiu ją ir jos prekybą…
Taip mano planas padėti nuėjo šuniui ant uodegos…
Mielosios, jei kada uzšuksit į parką ir ją pamatysit, gal tiesiog nupirkit porą kojinyčių, taip, kaip žadu padaryti aš (jei neatsimins manęs ir nepuls bėgti), nes garantuoju, kad ji labai sunkiai gyvena, turbūt nelabai ir giminių turi… o gal tiesiog įduokit kelis euriukus, kuriuos ji išleis ant šviežio maisto…. o aš viliuosi, dar atrasiu būdą, kaip su ja pabendrauti daugiau.
Nuotrauka iš parko, nuo purvinos bet laimingos Odrės
P.S. Rūbai ir batukai jau švarūs ir išdžiuvę😉
Odrės mamos užrašai 